Saulė Norvaišaitė
Turbūt ilgai delsiau bandydama pripažinti sau, kad ne tik baigiau savo mylimą Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija, tačiau taip pat baigės ir pirmieji mano mokslo etapai. Guliu, lyg ir žinau, kad lovoje, bet mintys išplaukusios į mokyklos karalystę, kuri pilna juoko 204/ 307 sienose, ašarų ar depresijos kampelių tualete/109, išminties 306, idėjų pavaduotojos kabinetėly, geriausių diskusijų apie protingiausius žmones 304, svarbiausių pastabų bei daug daug žinių 203 ir aišku – skaniausio maisto ir nuoširdžiausio aptarnavimo valgykloje. Per tuos metus susikirto kryžkelės su žmonėmis, kurie gal dabar ir nėra šalia, tačiau paliko didelę saldžią ar net karčią žymę, na, o kai kurie išliko šalia – mylimi draugai, mokytojai, artimieji, kurie mokė ne tik aritmetikos, literatūros, muzikos teorijos, bet ir gyvenimo. Mano pirmoji mokytoja – Rita Kriščiūnienė, itin svarbi pirmoji fortepijono mokytoja – Liuda Kasetiene Mikkelsen, pirmoji auklėtoja – Nijolė Kungelienė, šimkinėje lydėjusi auklėtoja –Žydra Šmitienė , būsimos karjeros mokytoja – Virginija Ruzgienė ir beabejo, viena svarbiausių mokytojų, padėjusi kurti mano gyvenimo pagrindą – mama Sonata Jokubauskienė. Dėkoju Jums: mokytojai, draugai, klasiokai, tėveliai ir artimieji. Visi kurie ėjo šalia, pakeliui, susitiko kryžkelėje ar stebėjo viską iš šono. 
Nuotraukos brangaus ir mylimo dėdės (tetėno 
) Rimvydas Slavykas
