Naujienos

#TeatrasKonservatorijoje Teatras Konservatorijoje? Ar gyvas jis, ar būtinas? Ar sugeba Euterpė susidraugauti su Melpomene, ar moka jos sutilpti kukliose Konservatorijos erdvėse, ar gali mokiniai tarnauti muzikai ir tik kelias likusias poilsio valandas atiduoti teatrui. Oi, ne visada… Nuovargis per teatro repeticijas iškiša liūdną teatro kaukės grimasą… Motyvacija perbėga kitur. Teatras mokykloje visada gimsta truputį „neįmanomomis“ sąlygomis. Tarp solfedžio atsiskaitymų, harmonijos užduočių, koncertų, egzaminų, televizijos projektų. Gal todėl jis čia toks trapus ir kartu toks tikras. Į sceną ateinama ne iš pertekliaus, o iš vidinio poreikio. Teatro pradžia Konservatorijoje – 2011 metai. Penkiolika metų praėjo. Per šį etapą būta visokių spektaklių: ir labai puikių, įtaigių, jaudinančių, ir paprastesnių, be metaforinių vingrybių. Kažkuriame etape spektaklių apskritai nebuvo. Ir tada į mokyklą atėjo jaunuolis Jokūbas – filosofas, režisierius, tas, kuris atsivedė Melpomenę, subūrė visus, kurie nori kurti TEATRĄ. Patikėję režisieriumi, mūsų mokiniai tapo aktoriais, scenografais, kostiumininkais, viešųjų ryšių specialistais, dekoracijų meistrais… Visa trupė pradėjo kurti spektaklį. Tik labai gaila, kad pirmojo Jokūbo ir trupės 2025 metais sukurto spektaklio pagal J. Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“ sėkmė nebuvo aprašyta, taip ir liko tik mūsų atmintyje. Mokyklinis teatras visada laikinas… Trys parodyti spektakliai sausakimšose salėse ir dar vienas – po kelių mėnesių – miesto visuomenei pristatytas Klaipėdos kultūros fabrike. Kad vėl taip neatsitiktų, trumpu aprašymu dokumentuosiu šių metų Jokūbo ir trupės meninį vyksmą – spektaklį „Kaštonai“. Žavi tai, jog tai paties Jokūbo literatūrinė kūryba, kurią jis sujungė su Adomo Mickevičiaus poemos „Vėlinės“ ištraukomis. Spektaklyje temos nepatogios, apie jas kalbėti teatrine kalba atrodytų nepatogu… Bet tikra ir nuoširdu. Pasak paties režisieriaus: „Aš tikiu, jog kai kurių temų išstūmimas į užribį neleidžia apčiuopti bendros problematikos. Neretai tai, ką nutylime, ir yra raktas į gelmę.“ Taip, turime įvertinti jaunų žmonių norą kalbėti apie tai, kas jiems tikra ir kas juos jaudina. Spektaklyje buvo juntamas ne siekis moralizuoti, o bandymas suprasti jauną žmogų, jo vienatvę, troškimą priklausyti, jo baimę likti neišgirstam. Todėl sceninis vyksmas veikė ne efektais, o būsena. Spektaklio idėja man siejosi su baltiškojo Rėdos rato filosofija. Rėdos ratas nepripažįsta „statiškos laimės“. Jei augalas tik žydi, bet neduoda sėklų, jis nesitęsia. Todėl laisvas, neįpareigojantis gyvenimas šioje filosofijoje – kaip sustojęs laikas, tarsi nuolatinis pavasaris be vasaros karščio ir rudens derliaus, vedantis į vidinę tuštumą. …Salė kvepėjo šiaudais, kurie niekada neduos grūdų. Nežinau, ar teisingai supratau šią metaforą, tačiau ji liko manyje ir po spektaklio. „Artyn“ teatro scenoje, kurioje vyko du premjeros spektakliai (gegužės 14–15 dienomis), žiūrovų laukė mistiški ritualai. Žiūrovai stebėjo sceninį vyksmą labai tyliai, norėjo girdėti kiekvieną aktoriaus ištartą žodį. Visi vaidinę spektaklyje buvo vieningi, jiems buvo labai svarbu, ar pavyks. O kūrybinė komanda ši: Eva (grafinis dizainas, mūsų absolventė), elektroninė kompozicija, įgarsinimas, apšvietimas – Matas (sužavėta), kostiumai – Kamilė. Aktoriai: Jokūbas, Emilis, Barbora, Kamilė, Vilius, Kipras, Austėja, Smiltė, Morta, Arnas, Dovydas, Agota. Galbūt todėl po spektaklio nesinorėjo garsiai kalbėti. Kai kurie darbai baigiasi nusilenkimu, o kai kurie dar ilgai lieka žmoguje. „Kaštonai vis tiek pražys“, – ištariama spektaklyje… Žydintis kaštonas – nostalgijos, pirmosios meilės ir prabėgančių jaunystės akimirkų simbolis. Tai trumpalaikis, bet labai intensyvus gyvenimo tarpsnis. Šiuo metu kaštonai žydi…   Teatro mokytoja ekspertė Regina Baronienė Nuotraukos – Mato Jurevičiaus

Grįžti į naujienų sąrašą