Jubiliejinis koncertas „Konservatorija. Šimtmečio arka“
Ilgai lauktas mokyklos jubiliejinis koncertas, vykęs lapkričio 10 dieną, pasipuošė simboliu – „Konservatorija. 100-mečio arka“.
Iškilmingas jubiliejus – nepaprastai svarbi šventė visai S. Šimkaus konservatorijos bendruomenei: buvusiems, esamiems mokiniams, pedagogams, pasekėjams. Visi kas gali lapkričio 10 d. popietę rinkosi Klaipėdos koncertų salėje dar kartą paminėti išskirtinės progos, pagerbti mokyklos įkūrėjo atminimą, taip pat sudalyvauti jubiliejiniame koncerte. O koncerto atlikėjų didžioji dauguma – S. Šimkaus konservatorijos absolventai: chorų, orkestrų nariai, dirigentai: Jolanta Vyšniauskienė, Egidijus Miknius, Tomas Ambrozaitis, operos solistai: Lauryna Bendžiūnaitė (sopranas), Joana Gedmintaitė (sopranas), Rosana Štemanetian (sopranas), Ernesta Stankutė (mecosopranas) ir Audrius Rubežius (tenoras).
Klaipėdos koncertų salė dar nuo S. Šimkaus mokyklai vadovavimo laikų – svarbi vieta. Dar pirmaisiais konservatorijos gyvavimo metais S. Šimkus išsikėlė svarbų tikslą – į mokyklą pakviesti kuo daugiau aukščiausio lygio įvairių instrumentų atlikėjų (tarp jų ir garsusis „Čekų nonetas“), o tada suburti simfoninį orkestrą. Šį tikslą įkūrėjas pasiekė ir jau antraisiais mokslo metais (1925 m.) surengė pirmąjį Klaipėdos muzikos mokyklos orkestro koncertą tuometinėje Šaulių gildijos salėje (dabartinėje Klaipėdos koncertų salėje). Kadangi pirmuosius penkis metus orkestrui vadovavo pats S. Šimkus, už dirigento pulto tą kartą taip pat buvo jis. Su dideliu užsidegimu ir atsakomybe kompozitorius vadovavo orkestrui, kuris jau anuomet paruošdavo solidžias koncertų programas ir pasiekė savo aukščiausią lygį. Taigi, orkestras ir jo muzika visada buvo ir yra neatsiejama mokyklos dalis. Neatsitiktinai šventinio koncerto repertuare beveik visų kūrinių atlikimui pasitelktas vienokios ar kitokios sudėties orkestras.
Po iškilmingų jungtinio Lietuvos karinių jūrų pajėgų (vad. E. Miknius) ir Palangos (vad. Vygantas Rekašius) orkestro pasveikinimo fanfarų skambėjo keletas skirtingų Lietuvos autorių kūrinių (dirigavo E. Miknius). Nors visi opusai skirtingi, vienaip ar kitaip jie siejasi su visų mylima „Alma mater”, jos įkūrėju ar Klaipėdos miestu. Iš karto nuskambėjusi kompozitoriaus Jono Domarko „Fantazija Stasio Šimkaus dainų temomis” atliepia visoms prieš tai minėtoms mintims. Kompozitorius ne tik S. Šimkaus konservatorijos absolventas, bet ir ilgametis Klaipėdos muzikos fakultetų dėstytojas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Klaipėdos mieste. Tarp įvairių žanrų instrumentinės muzikos (nuo solidžių akademinių iki taikomosios muzikos opusų), jo kūrybinį palikimą puošia pakilaus charakterio fantazija pučiamųjų orkestrui, sukomponuota S. Šimkaus kūrinių pagrindu. Šis kūrinys gimė 1986 m., tais pačiais metais ir tame pačiame mieste – Klaipėdoje – buvo sukurtas Alvido Remesos „Jomarkas” (T. Šileikos aranžuotė), kurį su didele energija ir ekspresija atliko jungtinis pučiamųjų orkestras, taip užbaigdamas savo pasirodymą scenoje.
Pučiamųjų skambesį keičia kitas – pasirodo Klaipėdos kamerinis orkestras (vad. Mindaugas Bačkus), kuris, tą vakarą vedamas dirigento T. Ambrozaičio, atliko Broniaus Kutavičiaus – Stasio Šimkaus „Dainos sparnais”. Styginių melodijos vėl įtraukia į S. Šimkaus muzikos pasaulį – šį kartą svajingai, jautriai, net kiek atsargiai, kol pasigirsta viena žinomiausių dainos „Kur bakūzė samanota” melodija. Įdomu, jog ši kompozicija parašyta panašiu laikotarpiu, kaip ir J. Domarko kūrinys – 1987. Mums, kiekvienam S. Šimkaus konservatorijos auklėtiniui, ši data brangi ir iškalbinga – tai mokyklos įkūrėjo 100-ųjų gimimo metinių sukaktis. Kaip mena amžininkai, ši proga buvo iškilmingai paminėta visoje Lietuvoje, ir ne vienas autorius skyrė kūrinius S. Šimkaus ir jo kūrybos atminimui. Kas galėjo numatyti, jog muzika, sukurta kompozitoriaus 100-mečiui, po kelių dešimtmečių skambės jo įkurtos mokyklos 100-mečio jubiliejiniame renginyje. Tegyvuoja konservatorija!
Cituojant S. Šimkaus sūnų Nerį: „Stasio Šimkaus dainos duoda tėvų žemės bei tėvynės prisiminimus, grąžina mus į praeitį, kurios mes nė vienas neužmiršime”. Kompozitoriaus nuopelnas renkant ir harmonizuojant lietuvių liaudies dainas – lig šiol neįkainojamas. O tas nepaprastai artimas ir jaudinantis lietuviškos dainos skambesys, nuo mažų dienų glūdėjęs kūrėjo pasąmonėje, vėliau prasiveržė ne tik jo „tautos budinimo“ darbais, bet ir savita muzikos forma. Visas S. Šimkaus kūrybinis palikimas svarbus lietuvių kultūrai, o ypač reikšminga jo dalis – dainos, tapusios lietuvių vokalinės ir chorinės literatūros klasika. Jubiliejiniame koncerte skambėjo populiariausios autorinės S. Šimkaus dainos – nuo solo „Kur bakūžė samanota”, „Mergužėle brangi” (atliko A. Rubežius) iki terceto „Plaukia sau laivelis” (J. Gedmintaitė, L. Bendžiūnaitė, A. Rubežius). Šimtmečio koncertui paruoštas dainų popuri nepaliko abejingų – organiškai supintos dainų melodijos puikiai rezonavo tarpusavyje (R. Giedraičio aranžuotė kameriniam orkestrui). Išskirtinės jubiliejinio koncerto žvaigždės – vienos ryškiausių lietuvių operos solistės L. Bendžiūnaitė (sopranas) ir J. Gedmintaitė (sopranas). Solistės taikliai įkūnijo personažus, skirtingus dainų charakterius ir publikai skleidė nesenkantį S. Šimkaus dainos grožį. Du nuostabūs balsai, įprastai girdimi didžiuosiuose Lietuvos ir užsienio operos teatruose, šį vakarą spindėjo gimtojoje aplinkoje, savo mokyklos ir jos įkūrėjo garbei.
Jubiliejiniame koncerte išgirdome vieną S. Šimkaus chorinės muzikos „perliukų“ – harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Oželis“ (a capella), dirigavo J. Vyšniauskienė. Scenoje išsirikiavo jungtinis mišrus „Cantare” (vad. R. Baršauskas), Klaipėdos muzikinio teatro (vad. V. Konstantinovas) ir S. Šimkaus konservatorijos (vad. J. Vyšniauskienė) choras. Gausus būrys choristų mums demonstravo skirtingų balsų laisvumą, laipsnišką faktūrinį ir dinaminį dainos augimą. Plastiškai atliktos melodijos ir išraiškingas skirtingų tembrų grupių priešpastatymo įgyvendinimas nusipelno pagyrimo. Visa tai sklandžiai ir aiškiai nugulė darnioje kūrinio visumoje.
S. Šimkaus chorinės muzikos grožį tą vakarą simboliškai vainikavo numeris iš kompozitoriaus operos „Pagirėnai“. Didelę gyvenimo dalį paskyręs chorinės muzikos sklaidai, ir savo operoje S. Šimkus pasirodė kaip puikus šios srities meistras. Šventiniame koncerte išgirdome vieną populiariausių chorų „Užaugo dvarely žilas oželis“ iš I-ojo operos „Pagirėnai“ veiksmo. Akompanuojant kameriniam orkestrui (dirigavo T. Ambrozaitis), merginų choro ir solisto A. Rubežiaus (tenoras) pasirodymas buvo palydėtas gausiomis ovacijomis.
Visos išsakytos mintys apie išskirtinę S. Šimkaus veiklą, nuopelnus ar kūrybinį palikimą tik maža dalelyte atspindi tai, ką iš tiesų Lietuvos kultūrai ir anuomet dar besiformuojančiai profesionaliajai muzikų kartai atnešė šis nepaprstas žmogus. Muzikas, kūrėjas, patriotas, įkūrėjas. Ir taip dažnai šio teksto eilutėse linksniuojama konservatorija – vienas nepaprasto žmogaus nepaprastų darbų. Gyvas liudijimas to, koks nepamainomai svarbus tapo Klaipėdos muzikos mokyklos įkūrimas – didžiulė S. Šimkaus konservatorijos bendruomenė. Įvairūs kolektyvai, atlikėjai, išleistos jau 75 absolventų laidos, vis auginamos naujos muzikų kartos. Jubiliejiniame koncerte pasirodę atlikėjai – solistai, dirigentai, chorų ir orkestrų nariai – su dideliu kruopštumu ir atsakomybe muziką dovanojo klausytojui, mokyklai ir jos įkūrėjo garbei. Cituojant patį S. Šimkų: „Štai kokius vaikus užauginau”. Ir mes galime jais didžiuotis šiandien – profesionaliais, augančiais ir tęsiančiais įkūrėjo tradicijas.
Koncerto pabaigai – „Įkūrėjo pašlovinimas”/(tribute to Stasys Šimkus) – kompozitoriaus Vaclovo Augustino kompozicija, specialiai sukurta konservatorijos 100-mečio jubiliejui. Premjerą atliko mišrus choras, Klaipėdos kamerinis orkestras, solistės R. Štemanetian (sopranas) ir E. Stankutė (mecosopranas), prie dirigento pulto – T. Ambrozaitis. Darniai suverptos S. Šimkaus dainų melodijos nenutolo nuo kompozitoriaus stilistikos. Priešingai, suskambo itin harmoningai. Akivaizdu, įkūrėjo muzika nepraranda savo aktualumo net ir po šimto metų… Šventinį vakarą koncertų salėje dar kartą skleidėsi chorinės muzikos didybė, subtilus solinės dainos grožis, lydimi dinamiško kamerinio orkestro skambesio.
Nekantriai laukta premjera klausytojus net dukart pakėlė ant kojų – o kaipgi kitaip, jei giedama „Lietuviais esame mes gimę”! Ypatingos prasmės S. Šimkaus kompozicija tapo V. Augustino opuso pirmųjų ir paskutinių taktų sandu. Nekilo kausimas – pilnutėlė Klaipėdos koncertų salė šlovę įkūrėjui giedojo drauge. O Jurgio Zauerveino žodžiai, kuriuos savo muzikai pritaikė S. Šimkus: Lietuviais esame mes gimę, Lietuviais norime ir būt! Tą garbę gavome užgimę, Jai ir neturim leist pražūt! – teišlieka artimi esamoms ir ateinančioms įkūrėjo vaikų ir vaikaičių kartoms. Tegyvuoja tradicija, mokykla ir įkūrėjo atminimas!
Agnė Vanagienė
